1917 Fatima - trečio laipsnio nežemiškas kontaktas

    1917 m. gegužės 13 d. visoje Europoje siautėjo Pirmasis Pasaulinis karas, o skurdžios Portugalijos Estremaduros provincijos Fatimos kaimelyje buvo ramu. Tačiau kaip tik ši diena pateko į istoriją. Trys vaikai: Liucija dos Santos, jos pusseserė Jacintą Martos bei pusbrolis Francisko, už kaimelio, netoli Cova da Iria ganyklos, ganė avis. Staiga juos išgąsdino šviesos blyksnis. Vaikai norėjo sužinoti, iš kur sklinda ta keista šviesa, ir nubėgo Covada Iria ganyklos pusėn. Skaisčioji šviesa sklido iš ten, o toje šviesoje vaikai pamatė mažą moterį.

    Ši prašneko į juos ir pasakė nustebusiems kaimo vaikams, kad atvyko iš dangaus. Moteris paragino piemenukus kiekvieno mėnesio 13-tą dieną lankytis toje vietoje iki spalio mėnesio. Čia {vyksiąs viešas stebuklas, „kad kiekvienas patikėtų". Birželio 13 d. susirinko 50 stebėtojų, kad pamatytų pranašautą reiškinį. Vyriausioji iš vaikų, Liucija dos Santos, kalbėjosi su nematomu asmeniu, kurio atsakymų niekas negirdėjo. Kai mįslingas pašnekesys baigėsi, liudininkai išgirdo sprogimą medyje, kuriame vaikai matė reginį, po to pakilo mažas baltas debesis. Kitą mėnesį, liepos 13 d. susirinko jau 4 500 žmonių, laukusių įvykio. Šį kartą aiškiaregiams vaikams buvo paskelbtos trys pranašystės, kurių paskutinioji iki šių dienų laikoma paslaptyje. Pirmoji pranašystė buvo paskelbta siaubingos pragaro vizijos pavidalu. Antroji susijusi su aktualiais politiniais įvykiais. Karas, kuris siautėjo, greit baigsis, tačiau antrasis bus dar baisesnis ir prasidės, kai mirs popiežius Pijus XI. Šis mirė 1939 m. Trečiąją pranašystę Liucija pasakė tik bažnyčios vyresnybei, ši antspauduotame voke perdavė ją į Vatikaną. Vokas ir dabar ten, atplėštas, bet nepaskelbtas. Ir kitais mėnesiais fenomenas tiksliai laikėsi žodžio. Pasirodymai darėsi vis sensacingesni. 1917 m. rugsėjo 13 d. 10 000 žmonių minia stebėjo šviesos rutulį, kuris iš lėto iškilmingai kilo į dangų. Vienas iš stebėtojų buvo vyriausias Leiria bažnyčios vikaras monsinjoras Žanas Karesma, jis aprašė tai, ką matė. Monsinjoras buvo toks apstulbintas, kad viską smulkiausiai užrašė: „Piemenukai, matyt, regėjo Dievo Motinos viziją, tačiau mums buvo leista tik akimirką pamatyti „vežimą", jei taip galima sakyti, kuris ją nugabeno iš dangaus į niūrią Serra de Aire". Monsinjoras Z. Karesma, matyt, aprašė fenomeną, kurį mes šiais laikais pavadintumėm „trečio laipsnio nežemišku kontaktu"! Pažiūrėti reiškinio, vykusio 13 dieną, rinkosi vis didesnė tikinčiųjų ir smalsuolių minia. 1917 m. spalio 13 d. susirinko 80 000 žmonių, norinčių išvysti gegužės mėnesį išpranašautą „viešą stebuklą". Oras buvo baisus, pylė kaip iš kibiro. Tos dienos įvykiai labiau panašūs į viešą N S O pasirodymą nei į religinį reiškinį. Tankūs debesys staiga prasiskyrė, pasirodė lopinėlis mėlyno dangaus. Saulė, ar tai, kas išsigandusiai miniai atrodė kaip saulė, pradėjo drebėti ir siūbuoti. Ji siūbavo į kairę, į dešinę ir didžiuliu greičiu sukosi aplink. Raudonos, violetinės, mėlynos, žalios šviesos kaskados tryško iš šėlstančio objekto, nušviesdamos visą apylinkę nerealiom spalvom. Šiame aprašyme aš sąmoningai pavartojau žodį „objektas", nes mūsų pasenusi žvaigždė (vert. Saulė) negalėtų atlikti tokių manevrų. Daugybė liudininkų sutartinai tvirtina matę plokščią diską, kuris nustojo suktis, keistai šūkčiodamas nutūpė ant žemės, bet labai trumpam. Tada neatpažintas objektas pakilo ir „dingo saulėje". Po 1917 m. spalio 13 d. „Marijos pasirodymai" liovėsi. Tačiau įvyko keletas kitų bauginančių įvykių. Vienas paskui kitą mirė du aiškiaregiai vaikai - Jacintą Martos ir Francisko dos Santos. Ligos simptomai buvo keisti, juos iš nežinojimo priskyrė ispaniškąjam gripui. Šiandien įtariama visai kas kita. Ligos, kurios aukomis per 2 metus tapo Francisko ir Jacinta, eiga stulbinančiai panaši į tos, kuri būna po masinio radioaktyvaus apšvitinimo. Vėmimas, galvos skausmas, viduriavimas, odos pažeidimai (pūlingi gumbai) — požymiai tos baisios ligos, kuri nusinešė abu vaikus. Toje vietovėje pastebėta ir daugiau klastingos spindulinės ligos požymių, po atominių bombų sprogimo Hirosimoje ir Nagasakyje ji taip pat nusinešė daugybę žmonių aukų. Ar ši mintis ne per drąsi? 1917 m. birželio 13 d., per antrąjį pasirodymą „Dievo Motina" pranašavo Liucijai: „Netrukus aš pasiimsiu Francisko ir Jacintą. Tu turi ilgiau likti čia". Tai ne toks neįtikėtinas apsisaugojimo nuo radioaktyvaus užkrėtimo atvejis. Gal Liucija gavo vaistų, kurie ją saugojo nuo stipraus spinduliavimo, kilusio kuriant holografinį „vizijos" vaizdą? Jums būtų įdomu sužinoti, kad mūsų civilinės apsaugos tarnyba, vietovėse, kur gali kilti atominis užkrėtimas, pataria civiliams vartoti jodo tabletes. Nežemiškieji artistai Fatimos spektaklio metu šaltakraujiškai paaukojo du vaikus? Ar jų karsteliuose, kuriuos kasmet lanko daugybė tikinčiųjų, guli smarkiai apspinduliuoti jų lavonai? Tik Liucija dos Santos (gim. 1907m.) liko gyva ir užsidarė Coimbra karmeliečių vienuolyne (Portugalija), kur rašant šią knygą dar tebegyveno. Bažnyčia vis delsia atskleisti „trečiąją Fatimos paslaptį". Situacija paradoksali: popiežius ir bažnyčia slepia Dievo valią, nors Fatimos įvykiai katalikų bažnyčios pagaliau pripažinti tikru Dievo Motinos apsireiškimu. Žinome tik, kad popiežius Jonas XXIII 1960 m. perskaitęs laišką išbalo kaip kreida ir pasakė: „Mes negalime atskleisti paslapties. Kiltų panika". 1984 m. monsinjoras Alberto Kosme de Amaralas, diecezinis Leiria vyskupas, pareiškė, kad trečiojoje pranašystėje kalbama ne apie karą ar masinio naikinimo priemones, o apie „mūsų tikėjimo reikalus". Tarkime, kad Fatimos įvykis - nežemiškos civilizacijos išsivystymo demonstravimas, tada bažnyčios, kaip paslapties saugotojos, reakcija labai pagrįsta.


    Don't have an account yet? Register Now!

    Sign in to your account