1900 metais šv.Valentino dieną grupė Melburno (Australija) Appleyardo koledžo moksleivių su mokytojomis išsirengė į išvyką prie netoliese esančios Kabančiosios uolos. Sis geologiškai neįprastas uolų darinys daugelį metų buvo pamėgta išvykų vieta. Keleto milijonų metų amžiaus vulkaninės kilmės uola kyla į 150 metrų aukštį virš lygumos ir baigiasi tarp monolitinių darinių vos besilaikančių uolų gabalų krūva. Netoli nuo tos vietos ir buvo įrengta patraukli poilsio vieta.

 

Grupėje buvo 19 vyresnių nei 10 metų mergaičių, mokytojos Diana de Poitiers ir Greta Makrou bei vežėjas Benas Hasis. Jie atvyko čia maždaug vidurdienį ir tuoj pat pradėjo užkandžiauti. Pakeliui, netoli nuo tos vietos, jie sutiko kitą iškylaujančių grupę. Tai buvo pulkininkas Fitshubertas, jo žmona, sūnėnas Maiklas Fitshubertas iš Anglijos ir arklininkas Al-bertas Krendelas. Apie 15 valandą trys vyresnės mokinės paprašė ponios de Poitiers leisti apžiūrėti Kabančiosios uolos riedulius. Mergaitės Irma, Marion ir Miranda, visos septyniolikmetės, garsėjo kaip protingos ir sąmoningos paauglės. Joms ir keturiolikmetei Editai buvo leista eiti, prieš tai įspėjus nelipti per aukštai ir saugotis gyvačių. Ketveriukei išvykus, likusieji nustebo pastebėję, kad jų laikrodžiai sustojo vidurdienį, taigi jų atvykimo laiku. Po pusvalandžio nueinančiųjų nebebuvo matyti. Akimirksnį jas matė ir Maiklas Fitshubertas bei Albertas Krendelas, kurie sėdėjo prie upelio tarp akmenų. Maždaug 16.30 vai. ponia de Poitiers ir vežėjas suskubo kviesti savo globotines. Jie pastebėjo, kad nėra ir antrosios mokytojos — Gretos Makrou. Pamanė, kad ji nusekė paskui mergaites. Pulkininkas Fitshubertas su savo šeima tuo metu jau buvo išvykę namo. Benas Hasis ir ponia de Poitiers su likusiomis mokinėmis puolė ieškoti dingusiųjų. Sumintos žolės pėdsakais jie ėjo iki pietinės Kabančiosios uolos dalies, tačiau prasidėjus uolėtam gruntui pėdsakai dingo. Nusiminę jie ieškojo toliau. Maždaug po valandos išvydo iš pietinės uolos krūmų išsvirduliuojančią keturiolikmetę Editą. Ji isteriškai klykė ir nesugebėjo paaiškinti, kas įvyko. Irmos, Marion, Mirandos bei ponios Makrou nebuvo nė pėdsako. Kai sutemo, mokytoja, vežėjas ir mokinės grįžo į koledžą. Kitą dieną prie uolos išsiruošė didelė paieškos grupė, kurioje buvo ir daug savanorių. Pirmoji paieškos diena nedavė jokių rezultatų. Tuo tarpu gydytojas apžiūrėjęs keturiolikmetę Editą, nustatė daugybę sumušimų ir lengvą smegenų sutrenkimą. Jau po įvykių ją apklausė ir mergaitė prisiminė, kad grįždama matė ponią Makrou pusiau nusirengusią ir išsigandusią bėgančią ant uolos. Kai tolesnės paieškos nedavė jokių rezultatų, policija pasikvietė aborigeną pėdsekį su šuniu. Šuo, uosdamas ponios Makrou kvapą, atrado jos pėdsakus, vedančius uola aukštyn, tačiau pusiaukelėje urgzdamas ir pašiaušęs kailį sustojo. Neradusi jokių kitų pėdsakų policija nutraukė paieškas. Tačiau jos buvo tęsiamos: artimiausią sekmadienį pulkininko Fitshuberto sūnėnas ir arklininkas Albertas Krendelas savarankiškai leidosi į paieškas. Visų nuostabai tą sekmadienį buvo atrasta septyniolikmetė Irma, be sąmonės, tačiau gyva. Jos kūnas buvo sumuštas ir visas supjaustytas mažais pjūviais, nagai nulaužyti. Daugiau su¬žalojimų nebuvo, kojos buvo švarios ir nesužalotos. Buvo dingęs Irmos korsetas. Po tyrimo konstatuota, kad seksualiai ja nebuvo pasinaudota. Atsigavusi mergaitė nieko neprisiminė. Net ir vėliau ji negalėjo pasakyti, kas nutiko tą dieną Kabančiosios uolos papėdėje. Jos klasės draugių Mirandos ir Marion, kaip ir ponios Makrou, niekas nerado. Po keleto mėnesių koledžo direktorė, kuri buvo labiausiai kaltinama dėl nelaimės, nuvyko prie Kabančiosios uolos. Jos kūną rado po iškyšuliu tarp uolų nuolaužų. Trijų žmonių dingimo prie Kabančiosios uolos paslaptis neišaiškinta dar ir dabar. Jei moterys nukrito nuo uolų ir užsimušė, ieškotojai turėjo surasti jų kūnus arba bent skeletus, Australijos gyvūnams ir vabzdžiams sunaikinus lavonus. Šis neišaiškintas nutikimas sukėlė visokių „egzotiškų" teorijų. Viena jų, kad mergaitės ir jų mokytoja buvo pagrobtos ateivių. Teorija įdomi, jei prisiminsime, kad visų laikrodžiai sustojo grupei vos atvykus. Beje, keturiolikmetė Edita, sutikusi ponią Makrou, pastebėjo ir keistą rausvą debesį. Kita teorija remiasi galimybe, kad toje paslaptingoje vietoje įvyko laiko perkėlimas ir dingusios moterys atsidūrė praeityje arba ateityje, arba paralelinėje erdvėje, kaip teigia dabartiniai fizikai. Istorija, ypač XX amžiaus, žino daugybę nutikimų, kai žmonės dingsta be pėdsakų. Šiurpi ir bauginanti Kabančioji uola dunkso tolumoje ir slepia savo paslaptį.

Don't have an account yet? Register Now!

Sign in to your account