1923 m. su piligrimų grupe į Tibeto sostinę Lasą keliavo pagyvenusi, suvargusi moteris. Jos drabužiai — vilnonis sijonas, liemenė, švarkas ir lamos kailio kepurė su ausinėmis, buvo nunešioti ir skylėti. Ant pečių kabėjo senutėlė, purvina kuprinė su maistu: gabalas džiovintų lašinių, sviestas ir saujelė miežinių miltų, sauja presuotų arbatos lapų, žiupsnelis druskos ir sodos. Tariamoji Tibeto valstietė iš tikrųjų buvo prancūzė Aleksandra Deivid-Nyl, buvusi operos dainininkė. Ji užsispyrė aplankyti Azijos centre esančias mistines vietas ir pamatyti neįprastus tų vietų reiškinius.

Ji išsitrynė odą aliejaus, kakavos ir trintos medžio anglies mišiniu, šviesius plaukus nudažė tušu. Ši keista moteris, kurios knyga „With Mystics and Magicians in Tibet" („Mistika ir magija Tibete" - red.) pasakoja apie jos nuotaikingą kelionę, patyrė daugybę neįprastų nuotykių. Kartą ji sutiko magą, kuris savo priešininkus apmėtydavo minčių galia sukurtais ryžių pyragais ir panašiais „sviediniais". Aleksandra išmoko tumo technikos. Tai mokslas, kurio pasekėjai tarp sniegynų ir ledų gali išbūti visiškai nuogi ir net išdžiovinti ant kūno šlapias paklodes. Tačiau labiausiai stulbino jų sugebėjimas susikoncentravus ir suaktyvinus transcendentines galias vaizduotės dėka sukurti „tulipa", fantomą. Jis atrodo toks tikras, kad tuo susirinkusieji patiki. Parapsichologijoje tokį reiškinį apibūdina terminas „projektuojamos minčių formos". Aleksandra Deivid-Nyl rašė, kaip ji suvokia tokį projektavimą. Vieną popietę ją aplankė tibetietis dailininkas, kuris piešė rūsčias dievybes. Jam einant artyn nustebusi moteris už nugaros pamatė neryškią „rūsčiąją dievybę". Ji priėjo arčiau, kyštelėjo ranką į tulipą ir pajuto minkštą, neužčiuopiamą substanciją. Dailininkas pasakojo, kad prieš kelias savaites atliko magiškus ritualus, iššaukiančius dievybę, ir visą rytą tapė jos paveikslą. Sužavėta reginiu madam Deivid-Nyl nusprendė pati sukurti tokią tulipą. Bijodama rūsčių dievybių, ketino „sukurti" storą, linksmą vienuolį. Užsidarė vienuolyno celėje keliems mėnesiams, meditavo ir koncentravo dėmesį į tulipos vizualizavimą. Iš tikrųjų pasirodė vienuolio atvaizdas. Jis įgavo vis tikresnius, gyvesnius bruožus. Madam Deivid-Nyl išėjus iš celės, ketinant prisidėti prie ekspedicijos, su ja keliavo ir jos „vienuolis". Visi keleiviai jį aiškiai matė, o jis elgėsi kaip tikras keliautojas. Tačiau ta projektuojama minčių forma vystėsi visai nepageidautina kryptimi. „Vienuolis" sulyso, veido bruožai pasidarė pikti, jis tapo įkyrus ir nemalonus. Žodžiu, - nekontroliuojamas. Knygoje „With Mystics and Magicians in Tibet" Aleksandra Deivid-Nyl pasakoja, ką padarė nepageidautinam palydovui: „Galbūt reikėjo fenomenui duoti laisvę, tačiau jo buvimas pradėjo gadinti nervus, tapo košmaru. Planavau kelionę į Lasą, o pašalinės mintys tik trukdė. Nusprendžiau fantomą išsklaidyti. Tai pavyko tik po 6 sunkių pastangų mėnesių. Mano fantomas laikėsi tvirtai įsikibęs gyvenimo". Taip, vargo su dvasiomis turėjo ne tik J. V. (Getės „Fausto" herojus - burtininko mokinys!

Žvaigždžinys.lt 2007 - 2019
Laiškų dėžutė
1000 simbolių į kairę
Don't have an account yet? Register Now!

Sign in to your account