Ankstesniame skyriuje pasakojau apie į žmogų panašias būtybes, radusias prieglobstį Himalajų aukštikalnėse — sniego žmogų ar jetį. Sis fenomenas gyvena ne tik Cent­rinės Azijos kalnuose, pranešimai apie šias būtybes atei­na iš visų žemynų.
Vardai, kuriais juos vadina, įvairūs kaip ir žemynai, kuriuose jie gyvena. Sibire juos vadina čuchuna, Pietryčių Azijoje almąs, Siaurės Amerikoje bigfut arba saskvoč.

Net Australijoje susidomėta padaru, kurio išsivystymo lygis — tarp žmogaus ir gyvūno. Ten jis vadinamas jovi. Daugiausia pranešimų per paskutiniuosius 5 metus ateina
iš Siaurės Amerikos ir Kanados, kur dar driekiasi beveik negyvenami miškai - senovinių gyvūnų prieglobstis. Ta­čiau su jais dažnai nesutariama, o gal su mumis. 1979 m. balandžio mėn. 16-os metųTimas Meisneris prie namų Britų Kolumbijoje (Kanada) per tris dienas du kartus pamatė tą patį bigfutą (didžiapėdį). Pirmą kartą jis su draugais žvejojo prie Dano ežero. Jie išgirdo rėkavimą ir kitoje ežero pusėje išvydo suaugusį bigfutą. Kai berniukai nubėgo jo pusėn, šis skubiai pasislėpė, apieškojo visą apy­linkę, bet rado tik elnią sulaužytu sprandu. „Medžiotojas" paslėpė jį po samanomis ir šakomis. Po dviejų dienų Ti-mas Meisneris su draugais grįžo į tą pačią vietą. Šį kartą berniukai nešėsi ginklus. Jie išsiskirstė ir patraukė ieškoti legendinės būtybės. Timui Mesneriui pavyko, o to negali­ma pasakyti apie gyvūną. Sis lyg iš po žemių išdygo prieš jaunuolį. Nedvejodamas berniukas šovė iš savo stambaus kalibro vinčesterio į bigfutą. Šis suklupo sužeistas, bet tuoj pajudėjo ir pabėgo į mišką.
Kai Timas Meisneris pirmą kartą pamatė gyvūną, šis bu­vo už 50 m nuo jo, prie medžio. Po dviejų dienų berniu­kas grįžo į tą vietą ir, sulyginęs būtybės ūgį su medžio aukš­čiu, nustatė bigfuto ūgį. Jis buvo 2.70 m, pečių plotis apie 1.20 m.
Į rytus nuo Uralo kalnų driekiasi bekraštės, beveik neapgy­vendintos buvusios Tarybų Sąjungos platybės. Tai ideali vieta gyventi neatrastiems gyvūnams, esantiems vystymosi į mąstančią būtybę tarpsnyje. Gali būti, kad ir Europoje ilgą laiką buvo tokių gyvūnų, tačiau dabar jie gyvena tik legen­dose. Kuo daugiau žmogus skverbiasi į paskutinius gamtos draustinius, tuo beviltiškesnė šių būtybių, kurios galbūt yra mūsų artimiausi giminaičiai, kova dėl išlikimo. Paskutiniais metais daugybė ekspedicijų ieškojo Azijos platybėse almąs arba čuchuna vadinamų bigfutų.
Kalnuotas Pamiras. Nuošali vietovė, kur sueina T a -rybų Sąjungos, Afganista­no ir Kinijos sienos. Tai laukinis kraštas aptrauktas ledynais, ledo laukais ir su stūksančiomis kalnų viršū­nėmis, tai šen, tai ten ma­tyti žalios pievos bei miš­kai. Anksčiau mėgėjų eks­pedicijos traukė į Gisaro ra­joną Pamire ir rado rimtų įrodymų, kad senovinis di­džiulis žmogus-gyvūnas egzistuoja. Surašė mačiusiųjų pasakojimus, rado pėdsakų. Rusas Igoris Burcevas 1979 m. rugpjūčio 21 d. rado pėdsakus, padarė gipso atlieją pėdos, kurios ilgis 32,5 cm, pirštų vietoje plotis 16 cm. Atlieją parodė visuomenei. Yra tiek įrodymų apie tokių žmonių-gyvūnų egzistavimą, kad net gėda, jog oficialus mokslas šiai mįslei neteikia jo­kio dėmesio. Prarandama puiki galimybė. Tik keli keis­tuoliai turėdami mažai lėšų, ieškojo įrodymų, kol dar ne vėlu. Mokslinė visuomenė gi sėdi dramblio kaulo bokšte. Netrukus gali būti per vėlu. Baiminuosi, kad šios gyvos fosilijos tokiame pasaulyje kaip mūsų vargiai ar išgyvens, nes bus išnaikintos.

 

Žvaigždžinys.lt 2007 - 2019
Laiškų dėžutė
1000 simbolių į kairę
Don't have an account yet? Register Now!

Sign in to your account