Kur ta prasmė veiksmų kuo tobuliausių, nuolatinių? Vien apmaudas dėl vakarykštės veiltui praleistos dienos, bet juk atrodė, tarytumei darbelį tu darai auksinį, su šiukšlėmis jį išmeti rytojaus spinduliuos. 
    Ir dar kartą pakeli popieriaus lapą, ten tavo simboliai surašyti. Šioje tylos bendrume, mes niekada nesikalbame. Tik lapo simboliai, ir dar kažkas už jų. Jaučiu yra. Prisikaupia, pilnėja. Nematoma prasmė užauga ir tvoskia beprasmybe visuma. Kas atsiuntė vėl ją aš klausiu? Gal tu ar manyje ji staugia, tarsi vilkai pilnaty?

     

    Tyloj žvakutę užsidek, ateina vėl tamsa. Daug nekalbėkim šį kart, žinok, stebiu tave. Matau kaip sukas veržias švieselės į šalis, žingsnius po kojomis nušviečia ir treška bildesys. Kaip seno namo, trobos, priglaudusios dūšią nuo šalčio, taip ieškau dar vienos progos akimirkai sustot ir užsimiršti.

    Kartais prasmė nutolsta taip toli atgal, arba giliai miške pasislepia prisiminimų formoje. Už sienų aukštų tūno. Lyg ir žinai praėjimus, bet kaip pelkėje atrodo visur klampu kur bepažvelgti. Žmogiškojo nesupratimo laukas toks didelis ir platus. Kam visa tai? Kol neklausinėji, tai būna viskas savaime aišku.

    Puslapis 1 iš 3

    Don't have an account yet? Register Now!

    Sign in to your account