Protėvių takais

    Image

    Pilkapynuose gyvena dvasios, atminimas senovės žmonėms. Nors kiek amžių prabėgo neatmena nieks, jie gyveno kaip mes jau dabar. Gilus srautas, gražu ir gera, o kaip jie toj žemėj gyveno? Ar saulutė skaisti, švietė jiems paunksmy, ir kokius ausdavo rūbus? Sugrįžtu mintimis aš pas juos, gyvenimai baigės, nutrūko, ar buvo gyvent nuobodu jiems tada, kaip dabar man prasmė vėl užtrūko.

    Ką jūs darėt anuomet milžinai senieji, ant jūsų paveldo mes vaikštom. Jau ir medžiai kiti, mes nuo jūs atskirti, tik beliko supiltosios kalvos. Regiu degė laužai, pelenai oru čia išsibarstė, kai atėjo diena, valanda paskutinė ir išsimušė nuo gyvenimo tarpsnio. Amžiais augo kapai, nuo vėlių, po ugnies, užgesusius kūnus vaduojant, ir išliko nūnai, iki pat šios dienos , pilkapynų vardais užvadinti.

    Kai gyveno kadais gentimis, artimiausi viens kitam žmonės, ir statės namus miškuose, kad apgintų kaimo tvirtovę ir augintų vaikus, žemę dirbtų, koks miškas ir laukas gražus, gėlės žydi spalvų įvairovė.

    Kiek dar liko senos išminties, prabočių išmintas takas, mažai atmena kas jau išties, kur jis veda pelkėtais miškais.

    Ar yra prasmės atkartoti, žingsnius žiniuonių kryptingus, ir kaip nepasiduoti norui būt pernelyg ypatingu? Kaip save grynu, tikru išlaikyti, nenusirašant minčių, pajausti bendrystę ir protėvių kalbą iš amžių senųjų, kur buvo pradžia, tautos užgimimas.

      Svarbus laikas šis yra man lig šiolei, nors gyva tik mintis, apie tai kaip atėjo pirmiejo senoliai. Ir tapo tuomet Lietuva, Sarmata, Taduva ar žemaičiais. Nors žmonės pykos labai, išsitraukę iešmus, nes viens kito kalbos namokėjo, buvo žmonių gerų, išmintintingų, šviesių - gamta bujavo, klestėjo.

      Taikiklyje pamačiau auką, senoviško kaimo virtuvė, trobos kaip anuomet, pakerėjo mano smalsumą. O tie medžiai prie kelio, tai didybė tikra iš karto į viršų jie kelia, pasijusti didžiu, nuoširdžiu ir kilniu, niekados jo nepjaučiau dėl namo. 

      Būna baimė stipri, jog netekti gali, kad medis užgrius tau ant namo, kad ateis neganda ir išmuš valanda, atminty regiu kaimą senovės.


      Nežinau daug labai, kokie buvo laikai, vien tik eilės ritmą užduoda, bet tikiu jog aš čia, kaip jie buvo tada, su prasme savo vietą surado.

      Bėgo metai ilgi, nugrimzdo praeity, užsimiršo kas kuo buvo tapęs. Liko kaimų vardai, laumės ir aitvarai, padavimai, pasakos, šnekos.

      O kaip skamba daina, kai dega žvakės šviesa ir ruošias miegoti pavargę. Motinėlė, sūnus, tėvas, dukra užsnūs, o žvaigždelės matysis pro langą.

      Image
      Mane neša per laiko srovę, upė vingiuota sekli. Vėl ir vėl patirti senovę, žūt būt trokšta mano būtis. Ateina laikas, kai žmonės pasensta, vieškelis laukia jų per vartus. Su lazda, per mišką patraukia, ar sugrįš dar į savo namus?

      Nyksta ir gamta ir kaimas, keičiasi būdas keičias žaislai. Kažkas šaukia, bet girdėti tik aidas, tolumoj, kur verčiasi laiko purslai.
      Kiek dar liko laiko kažką pasakyti, kol šulinys išsemtas jau bus. Barstosi mintyse skambieji žodžiai, jie dėl ko pasigirdo tokie?

      Akmuo prasmę suteik, judink iš pagrindų, sisteminį perversmą ryškų. Nuo rutinos godžios, abejingos valdžios ir klaidų, kalbant netiksliai.

      Linkiu rasti priežastis - būdus, išeiti į kelią tikslus, bus patirtis pakeleivė, laimė žinoti, kad tave lydi dangus.

      Svastika


      Don't have an account yet? Register Now!

      Sign in to your account