Ar iškeliauti jau visam?

    Image

    Geresnio gyvenimo ieško žmogus, nori pabėgti nuo  sistemos Lietuviškos, uždirbti pinigų. Su kitakalbiais susimesti ir tarsi filme neišverstame gyventi. 

    Žolė ten žalesnė, miestai didesni, pilna žmonių ir turtai geresni. Politika geriau sutvarkiusi darbuotojų atlygius, kodėl aš vis dar čia, savo tėvynėj? Kodėl mane apsėdęs pasilikimo čia atvejis?

    Žmonės normaliai nuvažiuoja, padirba ir grįžta, kažką nusiperka ar tiesiog pakeliauja. Jeigu gerai sekasi ir dažniau pakartoja, o po to galiausiai su visam emigruoja.

    Štai stebiu laiko ratą, kaip išvyksta jaunimas ir negalvoja, ką be jų veiks senimas. Visi turi teisę laimingai gyventi, bet ar tik turtu matuojas prasmė?

    Yra ir daugiau priežasčių, kas mėgsta smarkiai prigrūstus miestus, kur aibės pramogų ir vyksta trankios fiestos. Kur jaunystė trokštama ir išreklamuota, ateiki atiduoki save globaliai puotai.

    Pasaulis tapo vienas arba link to jau juda, todėl teks susiplakti į bendrą tautų puodą. Klajoja jaunos dūšios, kad darbo daugiau būtų, geriau uždirbt galėtų ir nematytų brūdo, dėl ko jau užsikniso arba smerčiu vaduojas, politikai įgriso, kurie eurus skaičiuoja. Tylom jie pasitraukia ir nieko nebeliko, tik mamos vaikšto parke kur prie mažylių liko.

    Užaugs vištidės vaikas, ir dirbt bus pasiruošęs, arba didžiausias protas, galvoja emigruosias. Atostogų užteks jam, kai grįš tėvų lankyti, per daug niūrus tai kraštas, sunku išsilaikyti. Ir štai visus už ir prieš susumavęs, jauną džiugesį suradęs imasi savų priežasčių radęs į pasaulį žengti. Kiek gyventojų, tiek ir priežasčių išvykti, juk taip smagu maišytis. Egzotika, vietos po saule užteks visiems. Statykim didžiuosius miestus, prekybos - augimo tinklus.

    Ar blogai yra tai kad jie iškeliauja? Tautos sergėtojai tuojau pat grūmos, jog mes nykstam. Man kaip Lietuviui, noris pritarti, bet kažkas sulaiko.

    Aš prasmės nematau ten išvykti, nors išvardinau priežastis svarias, vistiek savo krašto gamtinė kultūra ir vibracija čia kita. Gražu mūsų žemėj, visi kraštai priimtini, bet mano ryšys su protėviais dar nėra išspręstas.

    Jeigu aš keliausiu, dėl gerbūvio palikdamas šalį, tai mano kūno poreikiai yra svarbesni už ryšį su tautos dvasia, kuri ne per pinigus matuojama. Daug žmonių savame krašte, jau šito nebemato ir gyvena dvasios skurde, nes vien konkurentai aplink.

    Ar galėčiau pabėgti iš savo šalies, nejaugi tai taip svarbu, kur liks ir augs mano vaikai, visur - gera, gražu.

    Jie nukirto medį. Jo didybė pavirto lenta. Gal ir gerai padarė, dabar bus iš jo praktinė nauda. Tanavo kaip oras, bet medienos visviena reikės, bet štai krito dvasia, dėl pardavimų garbės. Ir kuo daugiau kerta, tuo smarkiau bėga vaikai, nes protėvį šventą pamynė ir baigta.

    Suiro vienybė, užkimšo burnas pinigais, atidavė miškus, ataugs, bet kai daug laiko praeis.

    Image

    Mirties kultūroje stovi pakelės stabas, atmena tikėjimo kupinus laikus. Ar tai žmonės išeiti bijojo, kas kai palaidos su jais tada bus? Ir kabo kryželiai ant ąžuolų, tikėjo anūkai, seneliai kartu. Visi išvien ėjo, klausimų daug nebuvo, bet laikas pakito, dabar turim ką turim.

    Kaip amžiams kur bėga, ką galiu pasakyti, kodėl išsivaikšto ir su tautine gamta praranda ryšį. Mums reikia, mes norim gyvent kaip kiti, dabar čia, laimingai iškart taip kaip jie. O kad pasidžiaugti už sėkmę kitų, tuojau pat išvykstu uždirbt pinigų. Mano gabumai verti daug daugiau, nei kraštas kaimo, kuriame aš gimiau. Dauguma ten mediniai, keikias ir rūko, serga savanaudiškumu, vien kalti aplink. Pakęst negaliu jų, geriau kita kultūra, mažiau bus parkių, daugiau bus chaltūrų.

    Image

    Apžavėtas svajų, meilės darbui, draugų, laimės vykstu ieškoti miške. Užmiršau jau ir pyktį ant cheminio oro, visteik jie skraido, kiek besakai - turi sampratą savo. Kieno teisingiausias pasirinkimas, žodis atsakingas, tas eis į derybas. O visi kiti suprasti turi,  kad nėra išeitis, pabėgti už jūrų. Išeities tokios kaip ir nėra aplamai. Spektaklis vyksta ir aš ir tu jame dalyvaujame vaikštūnais, judėtojais, prasmės ieškotojų vaidmenyje.

    Tai viskas ko aš ieškau, yra nuobodos įveikimas, o juk protėviams mūsų, tai buvo artima gyvenimo dalis, susigalvoti audimo raštų ar kitų veiklų. Nejaugi muzika ir filmai suviliojo, jog ten kažkur, viskas įdomiau negu čia.

    Monokultūrinės rūšys auga laukuos ir tautose visi tokie pat, nors natūralioj pievoj persimaišiusios žolės, vistiek kažkas yr ne taip, jeigu kiltų grėsmė prarast savo kalbą. Pasaulis išgyventų be mūsų, amžiai prabėga, keičias vaikai, ir pagal tuomet žaidžia balionais spalvotais.


    Don't have an account yet? Register Now!

    Sign in to your account